Lietuva – dekupažo žemė
Jau net juokas ima, kaip viskas įsisūbavę. Atrodo vienas smarkesnis stuktelėjimas ir dekupažo banga išsilies už krantų. Nauja religija, dėl kurios jau šiek tiek darosi gėda. Negi aš tokia kaip visos?!
Prieš kokius metus buvo visai smagu matyti nustebusius žmonių veidus, dabar jau norisi slėpti, kad dekoruoju. Mąsiniai reiškiniai mūsuose per kurį laiką tampa neigiami. Ir staiga pagalvojau, kad nėra čia ko gėdytis. Nenusikalstu prieš nieką, niekam nedarau nieko blogo,.. o, bet, tačiau tampu nuobodi ir viena iš daugelio….
Dažnai rašau į dienoraštį, ne viską publikuoju, kartais nespėju pabaigti straipsniukų, kartais pakeičiu nuomonę. Labai įdomu buvo atrasti šį savo įrašą, rašytą lapkričio 16 dieną.
Hm..turbūt tai ir lėmė dekupažo metimą? :)
Lina, jaučiausi labai panašiai, buvo gaila kad ta banga taip sparčiai plinta, gaila matyt maximose spec. stendus kur viskas nuo a iki z ko reikia dekoravimui, ant kiekvieno kampo parduotuvės su krūvom . įmantriausių servetėlių, priemonių. Ir tada pasidarė tiesiog nebeįdomu, nebedekoruoju gerus metus, nes nebeliko to žaidimo – dėžučių ieškojimo sendaikčiuose, jų šveitimo, restauravimo, servetėlių paieškų, o ką jau kalbėt apie sendinimo priemones…pameni, juk anksčiau jų tiek nebuvo, pačios išrasdavom ir daugiau džiaugsmo buvo ne dėl daikto, o dėl išradimo. Nebeįdomu kai viskas padėta ant lėkštutės, tačiau net jei ir taip – tikrai kūrybingi ir talentingi žmonės labai išsiskiria iš minios dekoruojančių :)
jau kuris laikas jaučiuos labai panašiai – lyg būtų gėda kam prisipažinti, kad dekoruoji… Bet tas užsiėmimas malonus, padeda užsimiršti nuo savo rūpesčių, tad vis tiek kartais dar išsitraukiu iš stalčiaus servetėles, teptukus, dažus, kartais dar norisi ieškoti kažkokio kitokio būdo, natūralesnių, organiškesnių technikų…
O Natalija teisi – talentingų, meniškų žmonių sukurti darbai labai labai skiriasi nuo tos masės darbų, kurių nuotraukų pilni interneto tinklalapiai, į kuriuos pažiūrėjus tikrai gali praeiti noras dekoruoti.
Sėkmės Jums!
Šiandien grįžau iš trumpos kelionės, važiuojant yra laiko pagalvoti. Tai vis mąsčiau apie tą jausmą būti tokia pačia. Iš kur tas noras būti kitokiai, čia mano asmeninė “bėda” ar visiems taip yra? Žmogaus prigimtis yra kurti, kodėl kūrybinis proveržis įvyko būtent atėjus šiai technikai. Ką visa tai sako apie mus kaip apie moteris arba netgi apie tautą, kokie mes, kas čia tokio kabinančio ir kodėl staiga tai tapo gėda? juk jokios gėdos nebuvo velti, megzti, siuvinėti, kas čia pasėjo tą jausmą? Kažkokie keisti kompleksai apima išgirdus tą žodį, gal čia kokia kalbinė struktūra keista? Šiaip labai mėgstu sakyti dekoruoti ir dekoruoti aš tikrai nenustosiu.
Tiesa dėl knygos, jokia knyga neatstos visagalio ir visa apimančio interneto, knyga tai yra lašas jūroje, ką galite sužinoti vien į google įvedus žodžius paper making ar kažką kitą. Kodėl yra poreikis pirkti knygas bent man. Man svarbu tiesioginis kontaktas, tas intymumas vartant lapus ir vis grįštant į patikusias vietas, idėjų ilgalaikiškumas ir atrodo didesnė vertė. O informacija iš kompiuterio, tai kažkas panašaus į akvariumo efektą. Puikiai viskas matosi, bet yra plokščia. Tas informacijos prokštumas pradžioje mane mušdavo iš vėžių, dabar jau kitaip į tai žiūriu, apsipratau. Ką išmokau pati, tai daugiausiai informacija iš interneto, o geriausia mokykla – praktika.
O kodėl yra poreikis rašyti knygas- šito aš nežinau, juk tikrai atrodo informacijos yra daugiau negu reikia, o vat norisi rašyti ir neužginsi to noro…
Lina, tiesą pasakius dėl tos ateisiančios masinės priežasties vos tik pabandžiusi ir toliau nebesigilinau į dėkupažo platybes, o gal ir dėl kitokių priežasčių,.. Juk visda norisi, kad sukurtas darbas liktų jei ne vienintelis žemėje toks, tai bent vienas iš primenančių save mažos grupės… taigi, viskas ok ;) Sakykime, kad dekupažo jūroje tavo greitai gimsiančioji knyga bus vienetinė ;) o čia jau didelis pasiekimas ;) Sėkmės.
Noras išsiskirti, nebūti tokiam, kaip visi, manau, natūralus, geras, sveikas dalykas kūrybiškam žmogui ir tol, kol tai tėra priemonė, o ne tikslas. Niekada nebuvo ir, tikiu, nebus gėda prisipažinti, kad ganaus dekupažo pievoj, nes ne dekupažas mano tikslas. Fantastinis jausmas bendrauti su žmogum kita kalba, sulaukti grįžtamojo ryšio, prisidėti prie minčių tylos, kuri taip gražiai sklando virš dekoruojančių pulkelio. Štai atėjusi rami moteris pasineria į tylą tyliai, o kita, pikta ir pavargusi, per valandėlę “išsirita” iš geležinių rutinos gniaužtų ir keliauja pirmajai pavymui, trečia gi, nenuorama, nepasėda, aprimsta ir, didžiulei savo nuostabai, atranda save visai kitokią, dažnai dar ir garsiai tuo pasidžiaugdama. Neapsakomai saldus jausmas būti to liudininku. Ir tegul dekoruoja kad ir visi, kad ir viena technika, kuri veda tylos, ramybės, gerumo, meilės, savivertės pajautimo link. Manote, skambiai aš čia? Bet juk taip yra. Ir tai daro mus laimingais. Tebūnie religija, tebūnie dekupažo žemė, tačiau kad tik atgal į savo ištakas, kad tik į tylą…:)
Ačiū, Irmulia ir Bitute, po truputį matosi, kad yra du pasauliai, vienas toks kaip Birutės, kitas tasai išvilktas ir pastatytas ant pakylos – žiūrėkite. Kaip ir jūroje po audros būna visokių likimų, taip ir čia, bet nuo to nenustoja plaukti laivai. Todėl manau,kad po kurio laiko viskas sustos į savo vietas.
taip liūdna pasidarė paskaičius komentarus.
tik dabar turiu galimybę užsiimt dekupažu. ir man tai patinka.nors vis dar mokausi tai daryt.
bet po tokių komentarų pasijutau lyg būdama atsilikus ir rinkčiau šiukšles. daryčiau tai, ką kitom daryti jau gėda:(
kažko pasidarė liūdna….
labai pažįstamos mintys. ir tiesą sakant gerą žinoti, kad ne aš viena taip galvoju ir jaučiuosi. O apie dekupažo populiarumą – matau kaip ši veikla užbūrė mano 71 metų močiutę, šią žiemą girdžiu žymiai mažiau dejavimo, kad jai blogai, nes ji tiesiog gyvena kūryba, džiaugiasi, kad jai sekasi ir patinka. Džiaugiuosi, kad dekupažas jai ik į naudą.
Elze, tikrai taip nesijausčiau, tai negi dabar liūdėsi dėl visko, gyvenimas pats iškelia tam tikrus dalykus į “topus”, po to nuleidžia, dabar daug kas domisi ekologija ir bent kiek sveikesniu gyvenimo būdu, tai negi ir dėl to liūdėti reikia, kad kitiems ekologija tampa rinkodaros objektu ir savotišku keiksmažodžiu. Kiekvienas naujai pradedantis dekoruoti žmogus įneša vis naujų vėjų į dekoravimo pasaulį, naujų minčių, todėl aš visada stebiu, ką daro nauji žmonės, jie mąsto originaliai, tik jeigu sugeba neprisirišti prie nustatytų normų. Niekada negirdėjau, kad kam būtų nesmagu pasakyti: “megzu”. Tai čia man labai rūpimas klausimas, kodėl dekoravimas turi tą atspalvį. Įsivaizduok kaip man turėtų būti gėda ir liūdna parašius apie tai knygą, kuris bus 8 lentynoje :) bet aš džiaugiuosi, kiek man davė ta knyga gyvenime ir tai lėmė būtent dekupažas, o ne kas kitas, kas ne ant bangos.
O as manau, kad cia ne gedos jausmas, o nusivylimo. Tos kurios dekupazuoti pradejo daug anksciau, tai dare kokybiskai ir labai gilinosi i technika, naujoves, dekupazo istorija. O dabar ziurint tai is dekupazo technologijos liko tik zodis. As tai jau vadinciau aplikacijomis, paveiksleliu pasirinkimu su spalvomis, fonais, formomis uzklijavimu ir nepriekaistingu nulakavimu. Labai reta is dekupazuotoju domisi istorija, labai mazai kreipia i priemones. Ir tikrai daugelyje uzsienio saliu zmones i tai ziuri kaip i rankdarbius ir namu puosybos elementa. Pas mus Lietuvoje jau vos ne kiekviena gamyklele dazu ar kitu statybiniu priemoniu gamina dekupazo priemones, kurios tik stampuojamos kaip spec. priemones. Ir visa tai atrodo dauguma, nes Lietuva labai maza.