Užeini į leidyklą ir atrodo, kad yra tik dvi rūšys darbų – kalbėti ir tylėti, tiesa, dažniausiai būna ir įsimenantys pietūs.
Per pastarąsias dvi savaites turėjau progą įsigilinti į leidyklos kasdienybę. Danutė, maketuotoja, į darbą ateina aksčiausiai, apie 7h ryto, smagu darbuotis, kai aplinkui tylu, o jos darbo vieta, galima sakyti, pačioje kryžkelėje tarp svarbiausių kabinetų.
Kodėl man ta vieta tapo svarbi – nes tas dvi savaites būtent ten ir leidžiu. Užgrobiau Danutės darbo vietą, iš ties nelabai malonus jausmas, bet Danutė labai kantri ir draugiška, todėl jos kompiuteriu jau naudojuosi kaip savo. Gimdom knygos maketą. Labai neįdomu sėdėti šalia ir žiūrėti, ką ir kaip daryti, viską norisi pamėginti pačiai. Po truputį, po truputį ir visom keturiom įsikrausčiau maketuoti.

Po to nežinau, kas ateina į darbą, nes pabyra visa gausybė kitų darbuotų. Bet papasakosiu apie Ievą, vyriausią redaktorę. Ji leidyklos saulė ir geroji siela. Ievos kabinetas gan tolokai, todėl jos šypseną pamatau tik prie rūbų kabyklos. Nuo tada jau galima lėkti su visokiais klausimėliais pas ją. Ieva yra tas žmogus, kurio dėka knygos tekstai yra tobuli. Įkelsiu kada raudonai išmargintą savo tekstą po redagavimo… Visai netyčia sužinojau, kad “tikri” rašytojai daro daugybę klaidų ir painiai rašo, taip kad kartais mes skaitome redaktorių tekstus… redaktoriai kaip virtuvės šefai, jie tekstui suteikia gerą skonį. Nors visą patiekalą gamino eilė visokio plauko virėjų.

Neringa. Jos kabinetas saugiausiame – toliausiame kampe, ramus šiltas ir gelsvas. Neringa racionaliai kūrybinga leidyklos siela. Ji niekada nesirengia prie bendros kabyklos, nes turi nuosavą. Todėl kas rytą pralekia juodu paltuku apsirėdžius pro mane ar Danutę. Ir tik lauk iš jos kokios staigmenos, tai ji muilą vakar virė, tai išsikvepinusi, kad norisi užsimerkti ir sekioti iš paskos… Ir pas Neringą visada galima rasti įdomiausių knygų, kurių kiti neturi.

Tarp Neringos ir Danutės darbo vietų stovi stalas, ant kurio visada rasi pieštukų, eskizų, ar šiaip įdomiai priraitytų popieriukų. Ten dailininko Romo darbo vieta. Meninikui reikia laisvės ir erdvės, nenuostabu, kad sėdėti prie stalo nuo 8h iki 5h yra neįmanoma. Nuosavu kūrybiniu grafiku dirbantis Romas yra kaip katinas, kuris moka tyliai ateiti ir išeiti iš darbo, net nepastebi, kada jis yra, o kada jau nebe.

Leidykla turi savo knygynėlį, kuriame dirba Reda. Nuo politikos iki dekupažo, ji turi viską išmanyti, kad galėtų patarti pirkėjams. Reda yra leidyklos ryšys su skaitytojų pasauliu. Ji man vis pasakoja, kad žmonės laukia mano knygos. Norisi tikėti, kad neapvilsiu visų kantriai laukiančių.

O Laura palaiko ryšius su visu likusiu pasauliu, su kuriuo reikia bendrauti iš leidyklos. Jai tenka pasitikti ir išlydėti svarbius autorius, kurie, kaip tyčia, užgriūva leidyklą visi vienu metu. Laura pati tyriausia siela leidykloje, net uodo nenuskriaustų, bent man taip atrodo…

Kas dar svarbus leidykloje? Ogi direktorius, bet jis visada užimtas, tai neturiu ką daug ir papasakoti apie jį…

Pietūs. Žiemą įsimintinų pietų mažiau negu vasarą, maistas vienkartinėse dėžutėse, bet atmosfera tokia pati puiki ir pietaujant aptariami smagiausi reikalai, tarkime, mano knygos pristatymo idėja gimė būtent pietaujant.

Dar yra vienas keistas dalykas leidykloje, kurio niekaip nepaklausiu. Visuose kabinetuose prikrauta vienodų knygų. Niekaip nesuprantu, kam jų tiek reikia. Kodėl neužtenka vienos bendros lentynos?