.

.
.
Esu rašiusi apie vieną iš pirmųjų savo audimo darbų, dabar vėl laikas apie jį parašyti.

Kraustantis iš būsto į…  į kitą būstą visi padaro revizijas. Manoji buvo grandiozinė. Ką pardaviau blusturgyje, ką išdalinau, ką išmečiau ar atidėjau sudeginti. Sudeginimui buvo sudėti visi piešiniai, kurie liko po dailės akademijos, taip tauriai dingsta istorija. Iš visų visų mano akademinių kūrinių liko vienas darbas, kuris su manimi atkeliavo į Klaipėdą. Tinkamai jį pakabinti ir eksponuoti neturiu galimybių, kad tai ne parodinis darbas, mano galva, ir taip aišku, tai kur jo vieta???

Nušvitimas įvyko pamačius MARGŲ DALYKŲ KŪRĖJOS DARBUS. Įsiprašiau į jos knygų kūrybos pasaulį su savo benamiu kūriniu. Mano vizijoje jis turi būti sudalintas į gabalus, gabaliukus ir būti inkrustuotas į knygas. Tas rankom austas audinio gabaliukas kaip senovinis baltas tvarstis, drobulė, relikvija, kurią užteks paliesti, kad suprastum,..  Tikiuosi, jog gausis knygų serija, kurias surinkus į vieną vietą galima būtų padaryti parodą. Aš irgi gausiu knygą, siūtą raudonais siūlais! Toks buvo mano prašymas ir jis su  užslėpta mintimi. Raudonas siūlas lietuvių senosiose tradicijose turi maginę reikšmę.  Ir ta mūsų genuose slypinti magija, tikiuosi,  atsivers per kūrėjos rankas ir jos knygos su audinių gabaliukais taps  kūriniais su ta nenusakoma paslaptinga senovės dvasia, kurią užteks paliesti, kad suprastum, …

Pati kūrėja, kurios slapyvardis SARMA, taip ją ir pristatau. Man paprašius, ji brūkštelėjo apie savo kūrybą, ir kodėl sutiko* imtis šio kūrinio atgaivinimo kitoje plotmėje. *Nežinau, ar esu rašiusi, bet man užtenka tik nuoširdžiai panorėti ir visi norai išsipildo. O kodėl aš pasirinkau būtent šią kūrėją,- tai nebuvo logiškas pasirinkimas, matyt, to reikia mums abiems.  SARMA pažadėjo pafotografuoti darbo etapus, kad galėtume iš arčiau pamatyti kūrybos procesą. O dabar interviu:

.

Taigi, kodėl sutikau?

Pradėt tikriausia reikia nuo to kaip mano gyvenime atsirado knygrišystė.
Turiu knygą „Namų ūkio enciklopedija“. Ten skyrelyje apie laisvalaikio
užsiėmimus yra tokia tema „knygų įrišimas“. Paskaičiau aš ją dar praeitame
tūkstantmetyje. Prisipažinsiu, nesupratau nieko, nes visos tos sąvokos
šarnyrai, peteliai, kaptalai skambėjo išties nežemiškai. Tačiau kirminukas įsigraužė.
Pabandžiau uždėt viršelį paprastai pirktinei knygutei. Kažkas gavosi,
gaila, jos jau nebeturiu. Būtų įdomu pažiūrėt… nes jau klaidų ten buvo…
debesis. Tada ilga ilga pertrauka, bet noras perprasti knygų gimimo paslaptis
neišnyko, o tolydžio stiprėjo.

Ėmiau mokytis- sunkiai, klupdama ant nežinojimo ir klaidų, kurios
persekiojo kiekvienam žingsnyje. Išbandžiau įvairius įrišimus. Ir
labiausiai pamilau tikrąjį įrišimą, kitaip vadinamą *binding. *Jis labai
senas ir turintis aibes paslapčių. Tuo ir žavus.

O gavus Tavo pasiūlymą „padaryt kažką iš tos medžiagytės“ net nesuabejojau
imtis šio reikalo ar ne.

Pirmiausia, mėgstu iššūkius ir dažnai veliuosi į „kūrybines avantiūras“.
Geras tas jausmas- kai dar nežinau kaip, bet žinau, kad darysiu.

Antra, pasijutau pamaloninta, jog atkreipei dėmesį į mano kuklius darbelius
ir išreiškei viltį, kad galiu duot antrą gyvenimą tam kūrinėliui, kuris,
kaip sakei, lyg ir neranda vietos, bet ranka nekyla išmest.

Trečia, smagu bendrauti (nors ir virtualiai) su jaunais, išmintingais,
kūrybingais žmonėmis. Ir kuo toliau, tuo šis mūsų lyg iš netyčių gimęs
„projektas“ vis labiau įtraukia. Ir jei tai padės bent jau apgydyti mane kankinančią
kuklumo ligą, manau tikslas bus pasiektas (čia juokauju).

Nežinau, ar esu pernelyg savikritiška, ar dar per mažai patirties turinti,

bet tos „tikrosios“ knygos dar neįrišau. Yra darbų, kuriais jau galiu
pasidžiaugti, bet ir juose randu kažką tokio, ką galima buvę padaryt
gražiau, kokybiškiau. Antra vertus, tas ėjimas prie tobulo kūrinio turi
stiprų žavesio užtaisą. Nes sulig kiekviena knyga palipi nors mažu laiptuku
aukštyn. Įrišinėdama knygas nustumiu šalin mintį „o kur ją reiks dėt, ar
kas ją pirks“, stengiuosi mėgautis pačiu procesu. Pastebėjau, kad tada
žymiai geriau sekasi ir rezultatas būna visai neblogas.

Jei reikėtų reitinguot savo darbus, tai pirmą vietą skirčiau knygai „Dangus
kalnuose“. Ji man mieliausia, išglostyta, subrandinta. Šios knygos dekorui
panaudojau siuvinėjimą biseriu (biseris mane užvaldo vis labiau, tai
ženklas, kad biserio ir knygų simbiozės padarinių dar bus). Tai vienintelė
knyga, su kuria tikrai gaila buvo skirtis, bet pirkėja labai labai jos
norėjo.

Knygą kulinariniams receptams dariau kaip dovaną gerai draugei. Gavosi
tokia jauki knygutė, nuo jos prasidėjo knygų siuvinėtais viršeliais
kolekcija.

Tavo knyga apie dekupažą man yra iš tų “must have”. Vis paskaitau, bet
rimtai užsiimti juo neprisirengiu. Tačiau patinka dekupažo akcentus
panaudoti knygų viršeliams (šiek tiek bijau rodyt, nes žinau, kad pro
išlavintas Tavo akis neprasprūs nė menkiausia dekupažo *kliūrka).*

Dar viena knyga receptams, atsiradusi dėl to, kad taip labai patiko
servetėlės motyvas su prieskoninėm žolelėm, jog nepatingėjau ir knygą jam įrišt.

Albumas įrištas siuvant 14 adatų man primena apie dar vieną avantiūrą.
Portalo www.auksarankės.lt organizuotame konkurse „Žiemos švenčių pynė“
laimėta pirmoji vieta. Tas džiaugsmas kompensavo visus vargus ir nesėkmes,
su kuriais kariavau albumą įrišinėdama.

Kartais mėgstu eksperimentuoti. Vien dėl „sportinio intereso“ išbandau
įvairesnius įrišimus. Ilgai regėjęsis mistiškas ir neįveikiamas *caterpillar
*pasirodė ne toks jau sudėtingas. Taip atsirado knygelė

„Karoliukais pasidabinusi kirmėlaitė keliauja į gimtadienio šventę“.

Nuo savęs dar noriu pridėti, – LINKIU SĖKMĖS KŪRYBOJE!